(suremontuoti laiką)
Nuotraukos ir tekstas – Martyna Ratnikaitė
Modelis – Austėja Zaveckaitė
Nuplėšus tapetus, nugruntavus sienas, kambarį pripildžius betono dulkių, droviai užsikosėjus, o tuomet pagaliau perdažius sienas, paaiškėja, jog praeities euro remontui trūksta tik vieno mažmožio – būtina padėti teptukus, pirštines ir kibirus. Reikia išsitrinti atmintį.
Juk viskas prasideda nuo akinamai balto ir dar labiau akinamai tuščio popieriaus lapo, ar ne?
Švęsti laisvės šimtmetį irgi būtina. Reikia šokti, kai niekas nemato, ir daug giliau kvėpuoti. Ir linkėti. Pageidautina, laisvės ateičiai.
Laisvės prisijaukinti praeitį.
Kaip naujai iškepta vilnietė, gaunu neįkainojamą teisę piktintis sostinėje vykstančiais judesiais. Privalau pri(si)pažinti, jog šia privilegija naudojuosi gan dažnai - vis dėlto, redaguojamo miesto klaidos dažniausiai sukelia tik itin praktiškų vaikštinėjimo trajektorijos keitimo minčių: lankstu apeinu Lukiškių aikštę, Žaliąjį tiltą kertu tik persižegnojusi, o šiandien svarstau ir apie žemėlapio taško, žyminčio Profsąjungų rūmus, cenzūrą.
Galbūt nebeisiu į lauką. Niekas tikrai neatims greito interneto ryšio.
Didis dvasinis meistras, žalia oda ir didelėmis juokingomis ausimis, džedajus seniai seniai mokė, jog baimė veda į tamsą. Šie laike užstrigę baimės šešėliai sukelia itin užkrečiamą destrukcijos virusą, spaudžiantį delete mygtuką kiekvienam objektui, primenančiam giliai paslėptas praeities traumas. Juk psichinės ligos – ne visai tikros. Geriau susilaužytum koją. Ir vis dėlto visi nepapasakoti košmarai – tiesus kelias į šizofrenišką būvį, kai galiausiai pamiršime skausmo priežastį ir aplink jau nebebus nieko, kas ją primintų. Tik dėl to skaudėti tikriausiai nenustos.
Tušti ir ramūs Nacionalinės galerijos koridoriai kvėpuoja prisiminimais ir ilgais išmintingais pokalbiais – čia randu dvi svarbias mintis apie keistus urbanistinio rojaus kūrimo procesus, vykstančius tiesiai po mano nosimi. Deimantas Narkevičius, pristatydamas personalinę parodą Dėmės ir įbrėžimai, kalba apie griovimą kaip įmonumentalinimą – apdulkėjusios ir tik troleibusų retkarčiais lankomos žaliosios Žaliojo tilto skulptūros išsipučia ir vos telpa ant savo jaukių postamentų dėl netikėto dėmesio, klykiančio apie didingą jų svarbą. Todėl pigi gėlių vazonų butaforija visatoje išmuša juodąsias skyles - žiojėjantį nieko per daug nedominusių metalinių žmonių nebuvimą. Problemos nesprendimas kartais yra sprendimas, prideda menininkas. Sutinku.
Antrajame aukšte trumpam įsikūręs architekto Oskaro Hanseno vaiduoklis pasakoja kitą istoriją – kurdamas projektą, skirtą paversti Aušvico koncentracijos stovyklos skausmą istoriniu paminklu, skatinančiu neužsimiršti, O.H pasiūlo atiduoti apleistus barakus gamtai – teisėtai kapinių savininkei – o tuomet nubrėžti vienišą juodą liniją, įstrižai kertančią stovyklą. Lėtas nykimas palaikytas išniekinimu. Todėl vieta naujam gyvenimui atgimsta kaip distopinis Disneyland’as, skirtas kančios inscenizacijai. Ši kalinimo ir kaltinimo analogija užstringa samsaroje. Todėl tenka vis atgimti iš naujo.
Ir vis dėlto – visuomenės žaizdų atvėrimas kartais virsta diskusija. Skaudžia, bet teikiančia vilties, jog kartų skirtumai gali būti gražūs, jog mokame išreikšti nepasitenkinimą tykiai ir kartais rūpintis ne tik savo kolektyviniu sodu.
O šimtojo gimtadienio proga pašto karveliams įteiksiu atvirlaiškį su prierašu -
Išmokti priimti save visą. Su meile.
(Ir pagaliau nustoti keliauti į statybinių prekių parduotuvę. Galbūt atėjo laikas tiesiog gyventi.)
